MOKYTOJŲ VYGINTO
VENCLOVO IR DEIVIDO VAIČIULIO KELIONĖ Į DEBRECENĄ – VENGRIJOJE
Po ilgos ir
ypatingai karštos kelionės buvo taip gera pramankštinti kojas Debreceno
gatvėmis. Miestas puikus, visko matęs ir girdėjęs, ne kartą degęs ir
prisikėlęs. Tai matos ir architektūroje, ir miestiečių charakteriuose. Miestas,
kuris dainuoja. Groja. Šoka.
Daugybė
jaunimo, studentų, moksleivių, iškritusių čia prie medžio parke, čia
besislėpdami didingos bažnyčios šešėlyje, tingiai gaudė lekiančias dienas.
Susitikimas
su kolegomis iš kitų šalių buvo ilgas, pripildytas gražių žodžių, apsikabinimų
ir bučinių. Šiltas pasisveikinimas visus nuteikė produktyviam darbui.
O darbo buvo
daug. Bet jis sekėsi, nes žmonės dirbo kaip viena komanda, tiksliai,
punktualiai ir efektyviai.
Po
bendravimo su labai protingais ir akademiškais žmonėmis, visiems buvo tikra
atgaiva apsilankyti Debreceno mokykloje, kurioje mums šou ir turą surengė
kolegė Andrea ir jos šaunus mokinių pulkas.
Dainuodami,
šokdami, šokdinantys visus mūsų jaunieji draugai nepamiršdavo pavaišinti mus
lediniu vandeniu, kurio pagalba pavyko visiems pakelti karštį ir nenusimušti
nuotaikos.
Po įspūdingo
prisistatymo ir ekskursijos po didžiulę mokyklą, mums pasisekė sudalyvauti
poroje pamokų. Stebėjome, kaip mikliai laksto žaisdami trečiokai, kaip įnirtingai
mąsto azartiškieji penktokai ir kaip visa galingo stoto sporto salė tiesiog
ūžia nuo jaunųjų sportininkų, kuriems karštis – tai tik iššūkis. Mokykla, tiesa,
turi plaukimo baseiną, kuris, manome, yra labai populiarus pastarosiomis
dienomis.
Vygintas
menininko akimi įvertino dailės kabinetą, audringai plojo tėvų ir mokinių
muzikiniam kvintetui, o man teko džiaugtis mažųjų mūsų draugų pastangomis su
mumis bendrauti. Drąsos iš jų galėtų pasimokyti daugelis!
Aplankę
mokyklą, gavę įkvėpimo, puolėme į darbus. Viską spėjome laiku, išsikėlėme
naujus tikslus kitiems projekto įgyvendinimo metams ir aplankėme ne vieną
gražią Vengrijos vietą.
Tačiau
kelionės vinis, vis dėlto, ir buvo mokiniai. Drąsūs, veržlūs, aktyvūs ir mieli.
Niekaip negalėdavom nustoti diskutuoti apie vaikus, vis mintimis grįždavome
namo, mėgindami kelti hipotetinius tikslus, galvodami, ko galime mes pasimokyti
iš jų.
Po karštų
dienų, vėsių konferencijų salių, vėl ilga, tačiau smagi kelionė namo.
Spausdami
rankas vienas kitam, atsisveikindami, vieningai pritarėme - kelionė pavyko.
Pranoko visus lūkesčius. O mes vis dar galime mokytis ir mokytis...
Mokytojai
Vygintas ir Deividas
Daugiau informacijos apie projektą rasite projekto
tinklalapyje:
https://sites.google.com/view/projecterasmus/home
|