|
 2018 metų
birželio 12 dieną aš su kitais KTU Vaižganto progimnazijos septintokais ir
šeštokais lankiausi Lietuvos liaudies buities muziejuje Rumšiškėse. Keltis
reikėjo anksti (kaip ir visada), nes mokykloje rinkomės 8:15, bet šįkart buvo
puiki proga įsitikinti, kad mokytis galima ne tik klasėje. Pasaulyje yra
begalės muziejų, tačiau nedaugelis jų iš tikrųjų siekia būti įdomūs savo
lankytojams – daugelio lankymas kai kuriems moksleiviams tampa sunkiu ir
alinančiu darbu ekskursijos metu. Tačiau Rumšiškių muziejus kitoks – tai
šventė, kuri tęsiasi visą vizito laiką nuo išlipimo iš autobuso iki įlipimo
važiuoti atgal.
Atvažiavę į
Rumšiškes iškart pradėjome linksmybes, nes maždaug pusvalandį turėjome laukti
gidės. Žaidėme futbolą (nors ir be vartų), kai nusibodo, ėmėmės kito žaidimo su
kamuoliu, vadinamo „šuniuku“. Pasirodė, jog septintokai puikiai žaidžia šį
žaidimą – šeštokams, bandantiems atkovoti kamuolį, nepavykdavo prisiartinti nė per
metrą. Laikas prabėgo lyg viena sekundė ir gidė mus pakvietė pradėti
ekskursiją. Pirmiausia, nusileidome maždaug 100 laiptelių, kurie simbolizuoja 100
metų – tokio senumo Lietuvos kaimą, jo trobesius bei daiktus vaizduoja
Rumšiškių liaudies buities muziejus. Tuomet patyrinėjome muziejaus schemą – pasirodo,
bendrasis šio muziejaus planas primena šiandieninės Lietuvos valstybės žemėlapio
kontūrus. Prie „Mažosios Baltijos“ (vadinamos Kauno mariomis) glaudžiasi Mažoji
Lietuva, greta jos – žemaičių pirkios. Kiek toliau įsikūrusios Aukštaitija,
Dzūkija ir galiausiai – Suvalkija. Apžvelgėme visus regionus – sužinojome, kur
žmonės turtingiausi, kodėl Suvalkijoje Tau bus įpiltas pilnas arbatos puodelis,
kaip žiloje (beveik nuplikusioje) senovėje žmonės sugebėjo panaudoti arklio
jėgą. Pasivaikščiojimą baigėme „miestelyje“ – tokioje šio muziejaus vietoje, kur imituojamas, kaip ir
teigia pats pavadinimas, miestelis. Ten apžiūrėję dirbtuves sužinojome dar
daugiau apie senovės amatus. Gerai išstudijavau ir miestelio schemą, kurioje
numeris 18B skelbė užrašą: „KARSTINĖ“. Tai, žinoma, nėra vieta, kur reikia
karstytis. Nieko tokio. Neprireikė mums tų karstų. Miestelį greitai palikome.
Atėjome į klojimo teatrą, kuris dabartiniame Lietuvos žemėlapyje būtų
maždaug Marijampolėje. Ten su
septintokais ilgai žaidėme smagų žaidimą su kamuoliu, vadinamą „bulve“. Tačiau
dabar žvilgtelėkime į klojimo vidų – ten tikriausiai dar įdomiau. Viduje šeštokai,
vadovaujami KTU MGMF studentų
Igno, Simonos, Monikos ir darbuotojos Lauros,
susikaupę kūrė įvairiausius daiktus iš balionų, virvelių ir popieriaus.
Svarbiausia – įdėjus kiaušinį į šį naujai pagamintą daiktą ir paleidus iš 5
metrų aukščio, kiaušinis turėjo likti nesuskilęs. Rezultatai tikrai puikūs –
sudužo vos vienas (tai padaryti galite ir Jūs – tikiuosi, Jums taip pat pavyks.).
Paskui šeštokai gamino aitvarus. Aitvarų būta tikrai puikių, tik, deja, vėjo
nebuvo.
Kita šeštokų
grupelė nukeliavo į Rumšiškių miestelį, kuriame atliko mūsų mokytojų parengtas
užduotis susijusias su matematika, biologija, geografija ir istorija. Norint jas išgvildenti reikėjo gerai pasukti
galveles ir dar pasitelkti į pagalbą muziejaus darbuotojas, kurios padėjo
atsakyti į pateiktus klausimus.
Galiausiai ir šeštokai prisijungė prie „bulvininkų“, ir visi kartu smagiai
ir sportiškai šiuo žaidimu apvainikavome savo apsilankymą Rumšiškėse.
Ši šauni diena Rumšiškių liaudies buities muziejuje gamtos apsuptyje dar
kartą įrodė, kad mokytis galima ne tik klasėje. Bendraudami, sportuodami,
žaisdami daug sužinojome, išmokome, patyrėme ir į savo vasaros įspūdžių vainiką
įpynėme dar vieną linksmą, šviesią ir turiningą dieną. Noriu tarti didelį ačiū
visiems, padėjusiems šiai dienai užgimti.
Radvilas Rumšas, 7a
|
